ПРАВОСЛАВНЫЙ ХРАМ В ЧЕСТЬ РОЖДЕСТВА ХРАСТОВА

KALĖDŲ PASNINKAS KELIAS Į TYLIĄ BETLIEJAUS ŠVIESĄ

Artėjant Kalėdų pasninkui, žmogaus širdis lyg akimirkai sustoja: priešais – kelias į Betliejaus olą, į tą vietą, kur Dievas tampa Žmogumi. Tačiau ką šis kelias reiškia šiandien, pasaulyje, kupiname triukšmo, skubėjimo ir informacijos? Kodėl šiuolaikiniam žmogui reikalingas pasninkas ir kur slypi jo vidinė galia?

11/23/2025

Artėjant Kalėdų pasninkui, žmogaus širdis lyg akimirkai sustoja: priešais – kelias į Betliejaus olą, į tą vietą, kur Dievas tampa Žmogumi. Tačiau ką šis kelias reiškia šiandien, pasaulyje, kupiname triukšmo, skubėjimo ir informacijos? Kodėl šiuolaikiniam žmogui reikalingas pasninkas ir kur slypi jo vidinė galia?

Kalėdų pasninkas nėra vien tik bažnytinė prievolė – tai širdies mokykla. Jis tęsiasi keturiasdešimt dienų ir primena keturiasdešimties dienų apvalymo ir pasirengimo laikotarpius, kuriais Dievas vedė savo išrinktuosius. Pasninkas siekia ankstyvąją krikščionių tradiciją ir jau IV amžiuje minimas kaip maldos ir susilaikymo metas prieš Kristaus Gimimo šventę.

Šventieji Tėvai mokė, kad pasninkas – tai pirmiausia sielos judėjimas. Šv Bazilijus Didysis rašė: „Tikras pasninkas yra atsiskyrimas nuo nuodėmių.“ Taigi pasninko esmė nėra vien mitybos pakeitimas, bet vidinio gyvenimo ritmo išgryninimas, vietos suteikimas tylai, maldai ir meilei.

Šventajame Rašte pasninkas visada siejamas su apsivalymu ir atsigręžimu į Dievą. Pranašas Izaijas primena, koks pasninkas malonus Viešpačiui: „Atraižyk neteisybės pančius, paleisk engiamuosius į laisvę, dalink savo duoną alkanam“ (Iz 58, 6–7). Toks pasninkas gimdo gailestingumą ir šviesą, atveria širdį artimui ir pačiam Dievui.

Įdomus istorinis faktas: ankstyvojoje Bažnyčioje Kalėdų pasninką kartais vadino „šviesos pasninku“. Manyta, kad žmogus, einantis šį laikotarpį su malda ir tyrąja širdimi, tarsi artėja prie Betliejuje kylančios šviesos. Tai nėra vien alegorija. Kristaus Gimimo šventė dažnai vadinama „antrąja Velykų šviesa“, nes joje atsiskleidžia Dievo meilės pasauliui paslaptis.

Pasninko istorija primena, kad Kalėdų šventė ilgą laiką nebuvo švenčiama taip plačiai kaip Velykos. Tačiau pamažu Bažnyčia pajuto, jog Kristaus Gimime slypi ypatinga tyla, galinti išgydyti žmogiškąjį nuovargį. Todėl ir pasninkas, vedantis į šią šventę, persmelktas ne griežtumo, bet ramios vilties.

Evangelija skelbia: „Palaiminti tyraširdžiai, nes jie regės Dievą“ (Mt 5, 8). Šie žodžiai ypatingai skamba besirengiant Kristaus Gimimui. Širdies tyrumas gimsta tyloje, atgailoje, dėmesyje mažiems dalykams. Pasninkas padeda iš naujo pajusti, kad svarbiausia – ne garsūs įvykiai, bet tai, kas bręsta sielos gelmėse.

Šv Jonas Auksaburnis sakė: „Jei nori pagerbti šventę, apvalyk savo sielą.“ Šie žodžiai primena, kad kelias į Betliejų driekiasi per mūsų pačių širdį. O kuo nuolankiau juo eisime, tuo ryškesnė taps Kalėdų šviesa.

Dar viena graži detalė: senajame rusų pamaldume Kalėdų pasninkas buvo laikomas „širdies sušvelninimo“ laiku. Žmonės ypač stengdavosi susitaikyti, aplankyti ligonius, padėti vargstantiems. Manyta, kad geri darbai, atlikti šiomis dienomis, yra tarsi dovanos Naujagimiui Kristui, panašios į išminčių atneštus aukojimus.

Todėl Kalėdų pasninkas tampa ne griežtumo metas, bet kelionė namo – į tą vietą, kur Dievas sutinka mus švelnia savo meilės šviesa.

Tebūna šios keturiasdešimt dienų kiekvienam iš mūsų laikas artėti prie Kristaus ėdžių su tyliu džiaugsmu ir tyrąja širdimi. O mūsų malda tegul būna paprasta: Viešpatie, įženk į mano gyvenimą taip pat tyliai ir šviesiai, kaip Tu įžengei į pasaulį anuo šventuoju naktį.