Septyni Kristaus „Aš esu“: Kaip Senojo Testamento vaizdiniai įgavo pilnatvę Jono evangelijoje

1. Metodologinė įžanga: Jono evangelija kaip kristologinis apofeozas

Jono evangelija — tai ne sausa įvykių kronika, o meistriškas teologinis audinys, kuriame pats evangelistas, tarsi talentingas audėjas, susipina septyni Kristaus „ženklai“ (σημεῖα) ir septyni Jo didingi „Aš esu“ (ἐγώ εἰμι) pareiškimai. Šis apgalvotas sumanymas atveria Asmenį, kuriame visi Senojo Testamento simboliai ir lūkesčiai pasiekia savo ontologinę pilnatvę. Jau prologe (Jn 1,1–18) evangelistas duoda raktą visam tekstui: Logos (Λόγος), „kuris buvo Dievas“, tampa kūnu. Septyni vėlesni „Aš esu“ nuosekliai atskleidžia, kas yra šis įsikūnijęs Logosas pasaulio gyvenimui.

Lingvistiškai formulė ἐγώ εἰμι savaime yra teologinė deklaracija. Koinė graikų kalboje asmeninis įvardis „aš“ prieš veiksmažodį dažnai praleidžiamas, nes asmens forma jau matoma pačiame veiksmažodyje. Taigi pabrėžtinė šios formulės vartosena Jono evangelijoje yra sąmoninga, teologiškai motyvuota emfazė. Iš to išryškėja du šios formulės vartosenos tipai:

• „Absoliutus“ ἐγώ εἰμι be tarinio (Jn 8,24.28.58; 13,19), tiesiogiai nukreipiantis į Dievo Vardą Iš 3,14 (Septuagintoje: ἐγώ εἰμι ὁ ὤν) ir į pranašo Izaijo monoteistines deklaracijas (Ἐγώ εἰμι Iz 41–46).

• Predikatyvinės formulės (Ἐγώ εἰμι ὁ ἄρτος, τὸ φῶς ir t. t.), kuriose po formulės einantis vaizdinys ne tiesiog „metaforizuoja“ Kristų, bet „ikonizuoja“ Jo dieviškąją tapatybę, padarydamas ją regimą ir pasiekiamą.

Kaip taikliai pastebi Raymondas Brownas, formulė ἐγώ εἰμι — tai ne tik teiginys. Tai mestas iššūkis: kvietimas tikėti ir kartu — papiktinimo akmuo. Skaitytojas pastatomas prieš pasirinkimą: pripažinti Jėzuje esantį Jahvę arba atmesti Jį kaip piktžodžiautoją.

2. Senajame Testamente susiformavusi matrica: Vardas, esmė, Buvimas

Norint aprėpti šių teiginių gelmę, būtina grįžti prie jų senatestamentinių šaknų, kur formavosi Dievo Vardo ir Buvimo teologija.

• Iš 3,14 – Vardas kaip būtis ir ištikimybė. Apsireiškęs prie Degančiojo Krūmo, Dievas atskleidžia Mozei savo Vardą. Hebrajiška frazė אֶהְיֶה אֲשֶׁר אֶהְיֶה („Būsiu, kuris būsiu“) pabrėžia ne statišką esmę, bet dinamišką Dievo ištikimybę Jo pažadams ir Jo buvimą istorijoje. Septuagintos vertimas – ἐγώ εἰμι ὁ ὤν („Aš esu Esantysis“) – perkelia akcentą į ontologiją, į pačią būties pilnatvę. Ir štai Jonas drąsiai pritaiko šią švenčiausią formulę Jėzui iš Nazareto. Taip transcendentinis Dievo Vardas įžengia į istoriją per konkretų žmogiškąjį Asmenį.

• Izaijas ir formulė „Aš – Jis“. Pranašo Izaijo knygoje (ypač skyriai 40–55) Dievas kartoja „Aš – Jis“ (hebr. אני הוא), o Septuaginta tai perteikia kaip ἐγώ εἰμι. Šiais žodžiais tvirtinama išskirtinė Jahvės dieviškoji tapatybė ir gelbstinčioji galia. Todėl, kai Jėzus ištaria „pirmiau, negu Abraomas buvo, Aš esu“ (πρὶν Ἀβραὰμ γενέσθαι, ἐγώ εἰμι), žydų reakcija (griebti akmenis) yra visiškai logiška: jie girdi ne metaforą, bet tiesioginį Dievo Vardo prisiskyrimą.

• „Vardas“ judaizmo tradicijoje. I a. po Kr. pagarba Dievo Vardui (Tetragrammatonui) buvo tokia, kad jo nebebuvo tariamas garsiai. Išplėtota Vardo, Šlovės (Kavod) ir Buvimo (Šekina) teologija, taip pat Memros (Žodžio) sąvoka targumuose parengė teologinę dirvą, kad Jonas galėtų kalbėti apie „įasmenintą Buvimą“: apie Žodį, tapusį kūnu.

3. Septynių „Aš esu“ liturginis fonas

Šiuolaikinė egzegezė (C. Keeneris, A. Köstenbergeris) parodė, kad daugelis šių teiginių ištarti didžiųjų žydų švenčių fone. Kristus sąmoningai (ir kartais polemiškai) pasitelkia tų švenčių centrinius simbolius, kad parodytų save kaip jų išsipildymą.

• Velykos (Jn 6,4): mannos dykumoje atminimo fone Kristus paskelbia esąs „Gyvybės Duona“, siūlydamas naują – eucharistinę – tikrovę.

• Palapinių šventė (Sukotas), (Jn 7–8): reaguodamas į vandens liejimo ir šviesų įžiebimo apeigas Šventykloje, Jėzus taria: „Jei kas trokšta, teateina pas mane ir tegu geria“ ir „Aš esu pasaulio šviesa“.

• Šventyklos Atšventinimas (Chanuka), (Jn 10,22): prisimindamas Šventyklos apvalymą, Jėzus kalba apie save kaip tikrąją „Duris“ avims ir „Gerajį Ganytoją“, priešpastatydamas save melagingiems vadams.

Taigi, Jėzus ne tik įterpia savo žodžius į švenčių ritmą – Jis pats tampa šio ritmo širdimi. Apsišarvavę šiuo konteksto supratimu, dabar panagrinėkime išsamiau, kaip kiekvienas iš septynių „Aš esu“ pareiškimų atskleidžia šią naują tikrovę.

4. Septyni predikatyviniai „Aš esu“: gilesnis komentaras

4.1. „Aš esu Gyvybės Duona“ (Ἐγώ εἰμι ὁ ἄρτος τῆς ζωῆς): nuo mannos prie Eucharistijos

Pirmasis didysis teiginys „Aš esu gyvybės duona“ (Jn 6,35.48) nuskamba iškart po stebuklingo penkių tūkstančių pamaitinimo. Minia, sužavėta nemokamos duonos, seka Jėzų ir prabyla apie protėvių patirtį dykumoje – apie maną. Rabiniškojoje tradicijoje mana buvo idealizuojama: sakyta, kad ji turėjo skonį, kokio tik panorėdavo valgantysis, ir buvo laikoma angelų maistu. Tačiau Jėzus radikaliai perkeičia pokalbį. Jis sąmoningai priešpastato save mannai: taip, tai buvo „duona iš dangaus“, bet ji teikė tik laikiną fizinį išgyvenimą. Protėviai valgė ją, bet vis tiek mirė dykumoje. Ji buvo tik šešėlis, provaizdis.

Kristus gi siūlo nebe dovaną, o patį Dovanotoją. Jis yra „tikroji duona iš dangaus“ (gr. alethinos – ne tiesiog „ne netikra“, bet „galutinė“, „tobula“ realybė, kurios mana buvo tik atspindys). Akcentas perkeliamas nuo daikto į Asmenį. Šis perėjimas miniai sukelia šoką, ypač kai Jėzus pereina prie tiesioginės eucharistinės kalbos: „Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę“ (Jn 6,51). Tai nuskamba kaip piktžodžiavimas ir kanibalizmo siūlymas, sukėlęs daugelio mokinių pasitraukimą. Tačiau būtent čia atveriama ontologinė gelmė, kurią vėliau išskleis Bažnyčios tėvai: Eucharistija yra ne simbolinis prisiminimas, o realus dalyvavimas pačioje Dievybėje, tapimas „sukūniškais“ (gr. syssomoi) Kristui, pasak šv. Kirilo Aleksandriečio.

Kristus siūlo ne tik mokymą ar pavyzdį, o Save patį kaip maistą. Šis Eucharistinis „Aš esu“ kuria Bažnyčią kaip Eucharistinį Kūną. Pasilikdama Jame ir Juo maitindamasi, bendruomenė pati tampa Jo buvimo pasaulyje tąsa – „gyvenimu už pasaulį“ (Jn 6,51).

4.2. „Aš esu pasaulio Šviesa“ (Ἐγώ εἰμι τὸ φῶς τοῦ κόσμου): nuo ritualo prie Apreiškimo

Šis teiginys (Jn 8,12) ištariamas Jeruzalėje, Palapinių šventės (Sukoto) metu. Tai buvo viena džiaugsmingiausių švenčių, kurios metu vykdavo įspūdingas ritualas, vadinamas „Šventyklos apšvietimu“. Moterų kieme būdavo pastatomos keturios milžiniškos auksinės žvakidės, kurių dagtims panaudodavo senus kunigų drabužius. Pasak Mišnos, jų šviesa būdavo tokia ryški, kad apšviesdavo kiekvieną Jeruzalės kiemą. Ši šviesa simbolizavo ugnies stulpą, vedusį Izraelį per dykumą, ir Šekiną – regimąją Dievo Šlovę, gyvenusią Šventykloje.

Būtent šiame įspūdingame reginio, simbolizuojančio Dievo vedimą ir buvimą, fone Jėzus atsistoja ir pareiškia: „Aš esu pasaulio šviesa“. Tai neįsivaizduojamai drąsus teiginys. Jis sako: „Visa ši didinga ceremonija, visas šis šviesos vandenynas yra tik praeities prisiminimas. O Aš esu pati Realybė, čia ir dabar“. Jis – ne atspindys, o pats Šviesos Šaltinis, išpildantis ne tik Šventyklos ritualą, bet ir Izaijo pranašystes apie šviesą, kuri nušvis pagonims (Iz 9,1–2). Iškart po šių žodžių Jonas aprašo neregio nuo gimimo išgydymą (Jn 9) – tai gyvas ženklas, dramatiškas Jėzaus žodžių patvirtinimas. Jis ne tik kalba apie šviesą, bet ir dovanoja ją tam, kuris niekada nematė dienos šviesos.

Kristaus Šviesa – tai ne tik pažinimo metodas, bet Apreiškimo ontologija. Kristus nėra dar vienas „kelias į nušvitimą“ – Jis yra vienintelis Šaltinis ir būtina sąlyga regėti Dievą.

4.3. „Aš esu Durys“ (Ἐγώ εἰμι ἡ θύρα): vienintelis įėjimas į gyvenimą

Jono 10 skyriuje Jėzus pasitelkia gerai pažįstamą piemenų gyvenimo vaizdą. Judėjos kraštovaizdyje avys nakčiai dažnai būdavo sugenamos į akmeninius aptvarus po atviru dangumi. Dauguma tokių aptvarų neturėjo medinių vartų – tik angą sienoje. Naktį piemuo atsiguldavo toje angoje, savo kūnu tapdamas „gyvomis durimis“, saugančiomis kaimenę nuo plėšrūnų ir vagių.

Kai Jėzus sako „Aš esu durys“ (Jn 10,7.9), jo klausytojai iškart supranta šį asmeninės, pasiaukojančios apsaugos vaizdą. Tačiau šis teiginys turi ir gilesnį, teologinį sluoksnį. Jeruzalės šiaurės rytuose buvo vartai, vadinami „Avių vartais“, pro kuriuos į Šventyklą būdavo įvedamos aukojimui skirtos avys. Jėzus, vadindamas save Durimis, tarsi sako: „Tie akmeniniai vartai veda į ritualinę mirtį. Aš esu gyvosios Durys, vedančios į amžinąjį gyvenimą“. Jis yra vienintelė teisėta prieiga prie Dievo, vienintelis kelias į saugumą ir „gyvenimą apstybėje“. Šis teiginys radikaliai paneigia bet kokias kitas „duris“ – ar tai būtų griežtas Įstatymo laikymasis, ar filosofinės sistemos, ar politinės ideologijos.

Išganymas – ne įstojimas į religinę sistemą, o asmeninis įėjimas per Kristų. Jis ne rodo duris – Jis pats yra Durys. Tik taip randamas „gyvenimas apstybėje“ (Jn 10,10).

4.4. „Aš esu Gerasis Ganytojas“ (Ἐγώ εἰμι ὁ ποιμὴν ὁ καλός): valdžia, gimstanti iš aukos

Iškart po „Durų“ metaforos Jėzus save pavadina „geruoju ganytoju“ (Jn 10,11.14). Graikiškas žodis kalos (καλός) čia reiškia daugiau nei „geras“ moraline prasme. Jis reiškia „gražus“, „kilnus“, „idealus“, „tikrasis“. Tai esminis Ganytojas, priešingybė ne tik vagims, bet ir samdiniams (μισθωτός), kurie dirba tik dėl atlygio ir pavojaus akimirką palieka avis.

Šis vaizdinys tiesiogiai siejasi su pranašo Ezechielio 34 skyriumi – vienu griežčiausių Senojo Testamento tekstų, kur Dievas smerkia savanaudžius „Izraelio ganytojus“ (karalius ir kunigus) ir pažada: „Aš pats susirasiu savo avis ir jomis pasirūpinsiu... Aš pats ganysiu savo kaimenę“ (Ez 34,11.15). Jėzaus žodžiai „Aš esu gerasis ganytojas“ yra tiesioginis šio dieviškojo pažado prisiėmimas. Jis teigia esąs pats Jahvė, atėjęs ganyti savo tautos. Esminis Jo, kaip Ganytojo, bruožas – gyvybės atidavimas „už“ (gr. hyper) avis. Tai ne atsitiktinumas, o sąmoningas, laisvas aukos aktas, atspindintis Jo meilės gilumą. Pažinimas („Aš pažįstu savąsias, ir manosios pažįsta mane“) čia nėra intelektualus žinojimas, o gili, abipusė bendrystė, atspindinti patį vidinį Švč. Trejybės gyvenimą.

Kristaus valdžios esmė – ne administravimas, o aukos meilės grožis (kalos). Tai nauja valdžios paradigma: didybę lemia ne galia valdyti, o meilės gylis ir pasirengimas aukai.

4.5. „Aš esu Prisikėlimas ir Gyvenimas“ (Ἐγώ εἰμι ἡ ἀνάστασις καὶ ἡ ζωή): ateitis įsiveržia į dabartį

Šie žodžiai (Jn 11,25) ištariami vienoje dramatiškiausių Evangelijos scenų – prie Lozoriaus kapo. Jėzaus pokalbyje su Morta susiduria du požiūriai į viltį. Morta išreiškia ortodoksalų fariziejų tikėjimą: „Aš žinau, kad jis prisikels paskutinę dieną, mirusiems keliantis“. Tai viltis ateityje, tolimas, visuotinis įvykis. Jėzus atsako žodžiais, kurie perkelia visą eschatologijos svorio centrą. Jis nesako „Aš prikelsiu jį ateityje“. Jis sako: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas“.

Tai reiškia, kad prisikėlimas nebėra tik būsimas įvykis, bet dabartinė realybė, sutelkta Jo Asmenyje. Amžinasis gyvenimas nebėra tik atlygis po mirties, o ryšys su Juo, prasidedantis jau dabar per tikėjimą. Lozoriaus prikėlimas iš kapo tampa galingu šio teiginio patvirtinimu, „ženklu“. Tai tarsi ateities aušros blyksnis dabarties tamsoje, parodantis, kad Jėzuje mirties galia jau yra nugalėta. Šv. Grigalius Nysietis vėliau mokys, kad per Krikštą tikintysis jau dabar mistiškai dalyvauja šiame prisikėlime, įžengdamas į naują būties kokybę.

Krikščioniškoji viltis – ne vien būsimo palaimumo laukimas, o įėjimas į „būsimo amžiaus režimą“ jau dabar. Mirdamas žmogus ne išnyksta, o pereina į jau gautą amžinąjį gyvenimą Kristuje.

4.6. „Aš esu Kelias, Tiesa ir Gyvenimas“ (Ἐγώ εἰμι ἡ ὁδὸς καὶ ἡ ἀλήθεια καὶ ἡ ζωή): Apreiškimas Veide

Atsakydamas į nuoširdų, bet sutrikusį Tomo klausimą „Viešpatie, mes nežinome, kur tu eini, tai kaipgi žinosime kelią?“, Jėzus ištaria (Jn 14,6) vieną iš labiausiai visaapimančių savo tapatybės apibrėžimų. Kiekvienas iš šių trijų žodžių judaizmo mąstyme turėjo didžiulį svorį.

• „Kelias“ (Derech) – tai ne tik fizinis takas. Tai buvo gyvenimo būdas, elgesio norma, apibrėžta Tora. Eiti „Viešpaties keliu“ reiškė gyventi pagal Jo Įstatymą.

• „Tiesa“ (Emet) – tai ne tiek filosofinė abstrakcija, kiek Dievo ištikimybė, Jo Sandoros patikimumas. Dievas yra tiesus, nes laikosi savo pažadų.

• „Gyvenimas“ (Chayim) – tai ne tik biologinė egzistencija, bet pilnatvė, palaima, kurią Dievas teikia tiems, kurie vaikšto Jo „keliu“ ir pasitiki Jo „tiesa“.

Jėzus ima visą šią Toros, Sandoros ir palaimos teologiją ir sutelkia ją savo Asmenyje. Jis nesako „Aš rodau kelią“ – Jis yra Kelias. Jis nesako „Aš mokau tiesos“ – Jis yra Tiesa. Jis nesako „Aš teikiu gyvenimą“ – Jis yra Gyvenimas. Jis yra gyvoji, vaikščiojanti Tora; Jis yra įsikūnijusi Dievo ištikimybė; Jis yra pats amžinojo gyvenimo Šaltinis. Būtent todėl ankstyvieji krikščionys buvo vadinami tiesiog „šio Kelio“ sekėjais (Apd 9,2).

Kristaus „išskirtinumas“ kyla ne iš arogancijos, o iš Jo unikalios prigimties. Tiltą per ontologinę bedugnę tarp Kūrinijos ir Kūrėjo gali nutiesti tik tas, kuris pats yra ir Dievas, ir Žmogus.

4.7. „Aš esu Tikroji Vynuogė“ (Ἐγώ εἰμι ἡ ἄμπελος ἡ ἀληθινή): bažnytinės vienybės ontologija

Paskutinysis teiginys (Jn 15,1), ištartas Paskutinės vakarienės metu, yra raktas į Bažnyčios ir dvasinio gyvenimo sampratą. Vynmedžio įvaizdis buvo giliai įsišaknijęs Izraelio savimonėje. Senajame Testamente Izraelis dažnai vadinamas Dievo vynuogynu (Iz 5; Ps 80). Ant Herodo šventyklos įėjimo puikavosi didžiulis auksinis vynmedis, simbolizuojantis Izraelio tautą. Tačiau pranašai dažnai naudojo šį įvaizdį ir priekaištams: Izraelis tapo „išsigimusiu“, „laukinu“ vynuogynu, nešančiu karčias uogas vietoj saldžių.

Kai Jėzus sako „Aš esu tikrasis vynmedis“, jis daro pritrenkiantį pareiškimą. Jis teigia: „Aš esu tikrasis, ištikimasis Izraelis. Aš esu tas kamienas, kuriame išsipildo visi Dievo lūkesčiai“. Tikinčiųjų tapatybė kyla nebe iš etninės priklausomybės ar formalios narystės, o iš gyvybinio, organinio ryšio su Juo. Šio ryšio esmę nusako Jono pamėgtas žodis menein (μένειν) – „pasilikti“. Tai ne statiškas buvimas, o dinamiška, nuolatinė bendrystė. Kaip šakelė gauna gyvybines sultis tik būdama kamieno dalimi, taip ir mokinys gali nešti dvasinių vaisių tik „pasilikdamas“ Kristuje. Atskirta nuo kamieno šaka neišvengiamai nudžiūsta – tai negailestingas dvasinis dėsnis.

Bažnyčia – ne organizacija, o organizmas, kurio gyvybė visiškai priklauso nuo nenutrūkstamo ryšio su Kristumi. Ši vienybė yra ir eucharistinė (maitinamės Jo Kūnu ir Krauju), ir dvasinė (Šventoji Dvasia – dieviškoji gyvybė, tekanti iš Vynmedžio į šakas).

5. Tėvų tradicija ir šiuolaikinė egzegezė: sutarimai ir įtampos

Abu sluoksniai – patristika ir istoriškai kritinė mokslinė egzegezė – sutaria esminiu dalyku: Jono „ἐγώ εἰμι“ yra aukštos kristologijos šerdis ir nedviprasmiškai nurodo į Jėzaus dieviškąją tapatybę. Tiek Kirilas, tiek Brownas šiuos teiginius supranta realistiškai – ne kaip poetiškas hiperboles, bet kaip dalyvavimą dieviškame gyvenime.

Tačiau skiriasi prielaidos ir tikslai. R. Bultmanno „demitologizacija“ siekia nuimti „mitinę“ skraistę, kad moderniam žmogui liktų egzistencinis kvietimas. Tėvams, atvirkščiai, būtent „mitas“ (pre-egzistencija, stebuklai) yra pačios žinios esmė – sakramentų realizmas ir theosis priklauso nuo to, kas Jėzus yra savo prigimtimi. Metodologiškai moderni naratologija (A. Culpepperis) analizuoja tekstą kaip literatūrinę sistemą; tėvai jį skaito liturginiame ir dogmatiniame Bažnyčios horizonte.

Paradoksiškai, „ankstyvos aukštos kristologijos“ tyrimai (L. Hurtado, R. Bauckhamas) vėl priartėja prie patristikos: griežtas istorinis metodas rodo, kad Jėzus buvo įtrauktas į Jahvės dieviškąją tapatybę ir kultą pačioje krikščionybės pradžioje. Tai patvirtina tėvų intuicijas kitu žodynu.

Apibendrinant galima teigti, kad moderni egzegezė suteikia istorinio-literatūrinio tikslumo, o tėvai – sakramentinės ontologijos regą. Kartu jos kuria stereoskopinį matymą, kuriame septyni „Aš esu“ pasirodo kaip tikras Dievo apsireiškimas istorijoje.

6. Trinitarinė ir sakramentinė perspektyva

Septyni „Aš esu“ sudaro visuminę Bažnyčios sakramentinės ir dvasinės gyvensenos panoramą, atverdami jos trinitarinį matmenį.

Centre – Eucharistija. Pirmasis („Duona“) ir paskutinysis („Tikroji Vynuogė“) teiginiai sudaro eucharistinį diptychą: Bažnyčia gyvena ne prisiminimais apie Kristų, bet pačiu Kristumi. Eucharistija – ne simbolis, o tikras dalyvavimas (koinonia) tame, kuris yra ir Duona, ir Vynmedis.

Ši sakramentinė gyvybė įmanoma Šventosios Dvasios veikimu. Neatsitiktinai „Aš esu Kelias, Tiesa ir Gyvenimas“ (Jn 14) skamba toje pačioje atsisveikinimo kalboje, kur Jėzus pažada Siųstį Guodėją (Jn 14–16). Kaip mokė V. Losskis ir metrop. J. Zizioulas, Kristaus „Aš esu“ nėra sustingęs vardas praeityje, bet Dvasios aktualizuojama tikrovė kiekvienam laikui. Dvasia – ta, kuri veda „Keliu“, atveria „Tiesą“ ir teikia „Gyvenimą“.

Iš čia randasi ekleziologija: „Durys“ ir „Ganytojas“ nusako Bažnyčios tapatybę ir apsaugą; „Vynmedis“ – jos organinę vienybę; „Šviesa pasauliui“ – jos misiją; „Prisikėlimas ir Gyvenimas“ – jos eschatologinę viltį. Bažnyčia pati tampa Sakramentu (sacramentum) – regimu ženklu ir įrankiu vienybės su Dievu ir tarp žmonių (H. de Lubacas).

7. Teologinė pilnatvė: „septyneto“ simbolika

Skaičius septyni Biblijoje žymi pilnatvę ir šventumą: kūrimo dienos, sabatas, sandorų ciklai. Septyni „Aš esu“ – tai pilnutinė Kristaus apreiškimo visuma, apimanti žmogaus būtį ir santykį su Dievu: antropologiją (Duona, Šviesa, Kelias), soteriologiją (Durys, Ganytojas), ekleziologiją (Vynmedis) ir eschatologiją (Prisikėlimas ir Gyvenimas). Prieš mus atsiskleidžia Dievažmogio panorama, kurioje visos Senojo Testamento šešėliai įgauna gyvą ir amžiną Kūną.

8. „Aš esu“ kaip gyvas žodis šiandien

Mūsų epochoje, kai tiesa neretai laikoma reliatyvia, o dvasingumas – viena iš daugelio „opcijų“, absoliutus Kristaus „Aš esu“ skamba ir kaip iššūkis, ir kaip didis paguodos žodis. Jono evangelija nesiūlo dar vienos „dvasinės patirties“ ar moralinio kodo – ji stato mus akis į akį su Asmeniu, kuris tvirtina esąs atsakymas į esminius žmogaus širdies klausimus.

Septyni „Aš esu“ – tai ne vien senoviniai paveikslai, bet septyni amžini raktai į gyvenimą, šiandien kreipti į kiekvieną iš mūsų:

• Jei dvasiškai alksti – Jis yra Duona;

• Jei klaidžioji nežinojimo tamsoje – Jis yra Šviesa;

• Jei pasiklydai ir nežinai kelio – Jis yra Kelias;

• Jei bijai mirties – Jis yra Prisikėlimas;

• O kad iš tiesų gyventum ir neštum vaisių – pasilik Vynmedyje.

Kaip taikliai pastebėjo popiežius Benediktas XVI, Jėzuje iš Nazareto amžinas ir transcendentinis Dievo „Aš esu“, nuskambėjęs prie Degančiojo Krūmo, tampa nuolankiu ir artimu „Aš su jumis“. Jame savipakankama Dievo Būtis tampa mylinčiu Buvimu, kuris kuria Bažnyčią ir perkeičia pasaulį.

Išplėstinė bibliografija (pasirinktinai)

Raštas ir senieji vertimai

• Septuaginta (ed. Rahlfs-Hanhart).

• Novum Testamentum Graece (NA28 / UBS5).

Patristika

• Augustinus. In Iohannis Evangelium Tractatus.

• Athanasius Magnus. Orationes contra Arianos.

• Gregorius Theologus. Orationes theologicae.

• Gregorius Nyssenus. De vita Moysis.

• Ioannes Chrysostomus. Homiliae in Ioannem.

• Cyrillus Alexandrinus. In Ioannis Evangelium.

• Origenes. Commentarii in Ioannem.

Klasikiniai ir šiuolaikiniai Jn komentarai

• Barrett, C. K. The Gospel According to St. John.

• Beasley-Murray, G. R. John (WBC).

• Brown, Raymond E. The Gospel According to John (AB, 2 vols.).

• Bultmann, Rudolf. Das Evangelium des Johannes.

• Carson, D. A. The Gospel According to John.

• Culpepper, R. Alan. Anatomy of the Fourth Gospel.

• Keener, Craig S. The Gospel of John: A Commentary (2 vols.).

• Köstenberger, Andreas J. John (BECNT).

• Morris, Leon. The Gospel According to John (NICNT).

• Schnackenburg, Rudolf. Das Johannesevangelium (3 Bde.).

Dieviškosios tapatybės teologija ir ankstyvoji kristologija

• Bauckham, Richard. Jesus and the God of Israel.

• Hays, Richard B. Echoes of Scripture in the Gospels.

• Hurtado, Larry W. Lord Jesus Christ: Devotion to Jesus in Earliest Christianity.

• Wright, N. T. Jesus and the Victory of God; The Resurrection of the Son of God.

Dogmatika, liturgika, dvasinis gyvenimas

• Benediktas XVI (Joseph Ratzinger). Jesus of Nazareth.

• de Lubac, Henri. Catholicisme; Corpus Mysticum.

• Lossky, Vladimir. The Mystical Theology of the Eastern Church.

• Moltmann, Jürgen. Theology of Hope; The Coming of God.

• Zizioulas, John D. Being as Communion.