ŠVENČIAUSIOSIOS DIEVO MOTINOS ĮVEDIMAS Į ŠVENTYKLĄ

Šv. Mergelės Marijos Įvedimo į Šventyklą šventė yra Dievo palankumo žmonių giminei pranašystė, išganymo pažadas ir Kristaus atėjimo pramatas.

Didis ir reikšmingas yra šis įvykis Dievo Motinos gyvenime – ženklas, kad Švenčiausioji Mergelė bus pastatyta Dievo Šventykloje įvykdyti Įstatymo ir dieviškojo Apvaizdos sumanymo, šiame įvykyje atsiskleidusio išrinktojoje Merge­lėje, visiškai pašventusioje save Dievo tarnystei. Bažnyčia prabyla ten, kur Šventasis Raštas tyli, atverdama neišreiškiamus Viešpaties kelius, kuriais Jis ruošė indą, vertą priimti Dievo Žodį: „pranašų skelbtą ir į Šventyklą atvestą, nuo amžių išrinktąją Motiną, paskutiniais laikais apsireiškusią Dievo Gimdytoją“ (stichira per litiją), kuri „šiandien įvedama“ į Švenčiausiąją kaip „šventasis Dievo šlovės lobis“.

Švenčiausiosios Dievo Motinos Įvedimas į Šventyklą, pagal Bažnyčios Tradiciją, įvyko taip. Teisieji Joakimas ir Ona, ilgai kentėję dėl nevaisingumo, meldė Viešpaties pagalbos ir davė įžadą: jei Viešpats suteiks jiems vaiką, jie jį atiduos visiškai Dievo tarnystei. Kai Mer­gelei Marijai sukako treji metai, jie ištesėjo pažadą. Surinkę gimines ir pažįstamus, jie atvedė ją į Jeruzalės Šventyklą. Ten Dievo Motiną sutiko vyriausiasis kunigas Zacharijas, lydimas daugelio kunigų.

Dievo jėga sustiprinta trejų metų Mergaitė greitai įveikė Šventyklos laiptus ir užlipo į aukščiausiąją pakopą, į kurią galėdavo įžengti tik vyriausiasis kunigas. Pamatę Švenčiausiąją Mergelę Švenčiausioje Šventykloje, visi stebėjosi šiuo nepaprastu įvykiu. Joakimas ir Ona, atidavę savo Vaiką Dievui, su ramybe grįžo namo.

Gilia paslaptimi apgaubtas visas Švenčiausiosios Dievo Motinos žemiškasis gyvenimas – nuo kūdikystės iki jos Paėmimo į Dangų. Paslėptas buvo ir jos gyvenimas Jeruzalės Šventykloje. „Jei kas paklaustų manęs, – sako palaimintasis Jeronimas, – kaip Švenčiausioji Mergelė praleido savo jaunystę, atsakyčiau: tai žinoma vien Dievui ir arkangelui Gabrieliui, jos neatskiriamam globėjui.“

Tačiau Bažnyčios Tradicija liudija, kad Šventykloje gyvenusi Švenčiausioji Mergelė augo kartu su pamaldžiomis mergaitėmis, uoliai skaitė Šventąjį Raštą, dirbo rankdarbiais, nuolat meldėsi ir vis labiau augo meilėje Dievui.

Kiekviena krikščioniška siela gali atrasti Bažnyčioje tą patį palaiminimą, kurį joje rado ir Švenčiausioji Mergelė, nuo mažens įvesta į Viešpaties Šventyklą.

Nuodėmė mus tolina nuo Dievo ir atima Jo palaiminimą. Tačiau lankydami bažnyčią vėl artėjame prie Dievo ir patraukiame Jo dangiškąją malonę. Šventosiose bažnyčiose gyvena pats Dievas, o kartu su Juo – visi Angelai ir šventieji. Dangiškosios jėgos yra mūsų globėjai ir užtarėjai; jų maldos padeda mums ir veda prie visko, kas reikalinga sielos išganymui.

Meldžiantis, skaitant ir klausantis Dievo Žodžio mes įeiname į bendrystę su Dievu ir kalbamės su Juo. Čia siela išsilaisvina iš nuodėmės purvo, apsivalo ir gauna atleidimą. Kad ir kokios sunkios būtų mūsų nuodėmės, Dievo malonė atleidžia kiekvienam, kuris nuoširdžiai atgailauja. Iš tikros išpažinties ir širdies susitaikymo kyla nuostabi žmogaus permaina – nusidėjėlis tampa teisiu Dievo akyse.

Čia, prieš Aukščiausiojo Sostą, mūsų maldos susijungia su šventųjų maldomis. Už mus užtaria ir mūsų Malonininkė – Švenčiausioji Dievo Motina. Ji su ypatinga meile priima į Šventyk­lą ateinančius melstis ir su džiaugsmu padeda kiekvienam, kuris ieško Dievo artumo.

Mineja (lapkritis)